Komandos žaidėjas kalbų nesureikšmina

Interviu Miesto laikraščiui.
Daugiau kaip mėnesį sirguliavus merui jį vadavo vicemeras Povilas Isoda. Kokia ji, savivaldybės vadovo, kad ir laikino, duona?
-Sunki, nes, kaip bebūtų, su meru visada suderiname pozicijas. Antai įvairių raštų, kuriuos turėjau peržiūrėti, kiekis išaugo trigubai. Būdamas tik vicemeru, dokumentų taip pat gaudavau, tačiau juos pasirašydavo meras. Dabar tai daryti teko man. Atitinkamai prisiimti atsakomybę. Tačiau dėl esminių sprendimų, pavyzdžiui, susijusių su finansais, telefonu tardavausi su meru.
Vadovavote iš eilės dviem savivaldybės tarybos posėdžiams. Tai nekėlė problemų?
-Man patinka tarybos posėdžiai, jaučiu malonumą juose dalyvaudamas, nes klausimai, atsakymai, diskusijos yra demokratija. Vesti posėdžius nėra sunku. Sudėtingiau, kai ateina žmonės, prašantys padėti išspręsti vieną ar kitą problemą, o tu  ne viską gali padaryti.
Gyventojų, ateinančių į priėmimus mano laikino vadovavimo savivaldybei laikotarpiu, sumažėjo maždaug penkis kartus. Matyt, ir dėl to, kad priima ne meras, o pavaduotojas, ir dėl mano pozicijos.
Aš, pavyzdžiui, nesiimu daryti išimtis socialinio būsto prašančiam žmogui, nes yra atitinkama eilė. Nemanau, kad atėjusieji prašyti visais atvejais yra prastesnėje padėtyje, negu tie, kurie laukia eilėje. Galvoju, kad vis praleisdami į priekį „drąsiuosius“, kurie ateina į savivaldybę, skriaudžiame paprastus žmones, kurių daug pažįstu, nes esu kilęs iš kaimo. Antai motina, dirbanti pusantros pamainos, kad išlaikytų keturis savo vaikus, gal net neturi kada pagalvoti apie apsilankymą savivaldybėje, o kilus tokiai minčiai, ją nuveja, nes įsitikinusi, kad neturi tinkamo drabužio. Ir toliau kantriai eilėje laukia būsto, kurio gali ir nesulaukti.
Mes, užimantys aukštus postus savivaldybėje, turime spręsti ne atskirų žmonių problemas – taip tampame socialiniais darbuotojais, o tobulinti atitinkamą sistemą. 
Kartais neoficialiai este įvardijamas Vidmanto Brazio įpėdiniu mero poste. Kaip į tai reaguojate ir ar yra tokia tikimybė?
-Man pasisekė, kad anksti atėjau į politiką ir dirbau šalia daug šioje srityje pasiekusių, patyrusių žmonių, pavyzdžiui, mero. Išrinktas į dabartines pareigas suprantu, kad marijampoliečiai sudarė su manimi ketverių metų sutartį. Aš turiu padaryti viską, ką sugebu, kad pateisinčiau pasitikėjimą negalvodamas, kaip man seksis ateityje.
Kas bus keliamas kandidatu į mero pareigas kituose savivaldos rinkimuose, po vidinių diskusijų spręs Socialdemokratų partijos Marijampolės skyrius, kuriam priklausau. Aš nuo studijų Marijampolės kolegijoje laikų esu komandos žaidėjas. O kad sklinda kalbos apie mane kaip įpėdinį... Malonu, tačiau to nesureikšminu.
Per spalio mėnesį vykusių Seimo rinkimų antrąjį ratą daug ką labai nustebinote   agituodamas miesto gyventojus balsuoti už socialdemokratų oponentų - konservatorių kandidatą Andrių Vyšniauską. Kodėl, juk jis nemažai kritikuoja Jūsų atstovaujamą valdančiąją savivaldybės tarybos daugumą?
Mūsų su Andriumi vertybiniai dalykai skiriasi labai ryškiai. Aš to neslepiu. Tačiau, mano galva, jis geresnis politikas nei kitas buvęs kandidatas į Seimą. Kritikuodamas mūsų sprendimus, A. Vyšniauskas strateginiais klausimais, pavyzdžiui, dėl Laisvosios ekonominės zonos, palaikė racionalius sprendimus, atitinkančius bendruomenės interesus.
Kritikos nesureikšminu - dirbdamas šalia mero, iš jo išmokau pragmatizmo: užimant  tokį postą negalima užsigauti, laikyti kažkokį pyktį, mėginti kada nors atkeršyti.   
Buvote įdomaus pavadinimo asociacijos „Neribotų galimybių fondas“ steigėjas. Kuo ji užsiėmė, ar tikite, pavyzdžiui, savo neribotomis galimybėmis? 
-Studijų laikais su bičiuliais turėjome daug gražių idėjų. Siekdami jas sparčiau ir efektyviau  įgyvendinti, susiorganizavome į būrį, rašėme projektus. Asociacijos pavadinimą, atsižvelgdamas į tai, kad nematėme savo veiklos ribų, sugalvojo Kęstutis Sabaliauskas, kuriam savo laiku įteiktas pirmuoju numeriu pažymėtas kolegijos baigimo diplomas. O atsakymas į antrąją klausimo dalį toks - galimybių  ribas žmonės nusibrėžia patys.
Peržiūrint Marijampolės savivaldybės interneto svetainėje talpinamą Jūsų biografiją, susidaro įspūdis, kad galimybių nelaukiate, jas kuriate pats... Iš kur toks iniciatyvumas? 
-Vidurinėje mokykloje nebuvau aktyvus, viskas pakito patekus į kolegijos pirmakursių stovyklą, kurioje vyravo rimtai iniciatyvi terpė. Pamatęs, kaip čia viskas gerai organizuota, pradėjau dairytis mokytojų, o jų nėra, pasirodo, viską daro patys studentai. Pagalvojau, kad ir pats galiu būti toks. Mano mintims pritarė, dalyvauti veikloje skatino tuometinė kolegijos Studentų atstovybės prezidentė. Dėl susiklosčiusių aplinkybių jai pasitraukus iš pareigų, atstovybės vadovu studentai išrinko mane, dar besimokantį pirmame kurse. 
Ateinančių metų sausį minėsite 29- ąjį gimtadienį. Kaip vertinate tai, ką iki šiol nuveikėte? 
-Nesitikėjau, kad toks jaunas būsiu vicemeras. Tačiau jaučiuosi labai gerai ir miegu ramiai,  nors darbe man viskas rūpi, negaliu būti ramus, reiškiu nuomonę. Toks mano būdas. Gal nurimsiu, bet, tikiuosi, jau nebūdamas politikoje. Jei meras nuspręstų nebekelti savo kandidatūros į Socialdemokratų partijos Marijampolės skyriaus pirmininko pareigas, siekčiau, kad į jas partijos bičiuliai išrinktų mane. 
Kodėl esate socialdemokratas?
-Socialdemokratinio jaunimo sąjungos nariu tapau 2006 metais. Ne dėl vertybių, o dėl šiai organizacijai priklausiusių draugų. Išrinktas Studentų atstovybės prezidentu, sąjungoje narystę sustabdžiau, nes turėjau atstovauti visiems kolegijos studentams. O kai baigiau prezidentauti, į Socialdemokratų partiją įstojau, nes jos programa ir vertybės atitiko mano įsitikinimams.
Ar, tapus vicemeru, pasikeitė santykiai su draugais, bičiuliais, gal vadinę Povilą „tu“, ėmė kreiptis „jūs“? 
-Mano pareigos ir „antpečiai“ nieko nereiškia tikriems draugams. Dabar jie dar labiau kritiški mano atžvilgiu. Darbe mane galima vadinti ir Povilu, ir Poviliuku – kai kas užsimiršęs taip pasako, ir „tu“, nes tai nekeičia situacijos. Mes bendradarbiai. Ir tiek.   
Jūs, pagal pareigas, kuruojate aštuonias sritis, nuo verslo iki sporto. Ar visas turite gerai išmanyti?
-Nesidomiu kiekvienos srities detalėmis, nes tam yra savivaldybės administracijos specialistai. Aš žinau tiek, kiek reikia priimant politinius sprendimus. Į detales gilinuosi išskirtiniais atvejais, kai, dažniausiai mero pavedimu, procesą reikia valdyti iki pabaigos.
Kas yra politiniai sprendimai? 
-Pavyzdžiui, labai aktyviai domiuosi Laisvosios ekonominės zonos (LEZ) reikalais. Derybose su Danijos investuotojais dalyvauja puikus specialistas, Planavimo ir investicijų skyriaus vedėjas Darius Cinaitis. Bet jis negali atsakyti į klausimus: ar savivaldybė prisidės prie aikštelės asfaltavimo, iškels kelią už LEZ'o teritorijos? Tokius sprendimus priima politikai.
Neseniai sudaryta jauniausia po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šalies Vyriausybė. Ar kurioje nors būsimojoje įsivaizduojate save? 
-Artimiausioje perspektyvoje nejaučiu jokio noro palikti Marijampolę. Aš ją per daug myliu. Iš miesto turime padaryti kažką panašus, pavyzdžiui, į Šveicariją, kad viskas žibėtų, kiekvienas norėtų čia apsilankyti. Džiaugiuosi, kad Marijampolės bendruomenė: verslo, kultūros, kitų sričių atstovai, kai reikia, susivienija, nes yra šio krašto patriotai. Politikai turi jiems padėti... 
... Pavyzdžiui, grąžinti išvykusius uždarbiauti į užsienį. Kaip tai padaryti, gal tiesiogiai bendrauti su emigrantais – juk planuota, kad už tai bus atsakingas vienas mero pavaduotojų?
-Nemanau, kad į tokį bendravimą reikėtų sutelkti dėmesį. Yra efektyvesnių būdų. Antai LEZ'e pradėjus veikti minėtai Danijos įmonei, plačiai paskelbsime, kad ji ieško darbuotojų, kuriems moka atlyginimus, beveik nenusileidžiančius dirbančiųjų  Airijoje, Anglijoje ar Norvegijoje. Ši žinia išeivius pasieks per Marijampolėje likusius draugus, tėvus, kitus gimines, su emigrantais nuolat bendraujančius telefonu ar internetu. Pirmiausiai grįš paprasčiausius darbus atliekantys žmonės, kurių gyvenimas svetur ne rožėmis klotas.  Suprantama, tik dėl danų atėjimo visų gyvenimas nepagerės. Tačiau  rimtas  investuotojas paskatins pasitempti kitas įmones. Jos turės siūlyti konkurencingus atlyginimus, nes regione laisvų darbo rankų labai mažai.
Dėl regionų – ar realūs Seimo valdančiosios daugumos pažadai atsigręžti į juos, skirti pastangų ir lėšų merdintiems kaimams gaivinti?
-Savivaldybės taryba turi apsispręsti dėl kaimiškųjų teritorijų. Kiekviename kaime, kuriame vos keletas ar keliasdešimt šeimų, neišmintinga ir ekonomiškai nuostolinga išsaugoti ar steigti mokyklą, medicinos punktą. Taip pat nerealu žadėti nutiesti kelių kilometrų asfalto atkarpą iki mažyčio kaimelio ar vienos sodybos.
Infrastruktūrą reikia sutvarkyti seniūnijų centruose, kuriuose yra nemažai gyventojų, kad jie ir atvykstantys iš kaimų čia gautų visas reikalingiausias paslaugas, dėl jų kaskart nereikėtų vykti į Marijampolę.
Tarp savo pomėgių minite knygas. Kokias skaitote, ar jos padeda darbe?
Mano ramybė ir įkvėpimas – Robino Šarmos knygos. Jas skaitau, kai trūksta idėjų, blanksta gyvenimo spalvos... Tarp mėgiamų autorių ir Paulo Coelho, taip pat domiuosi politikų biografijomis, knygomis apie viešuosius ryšius. Pastaruoju metu ėmiausi grožinės literatūros klasikų. 

Miesto laikraštis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą