"Liaukitės būti malonūs, būkite savimi!" - verta perskaityti

Vakar perskaičiau vieną įdomesnių ir vertingesnių knygų - "Liaukitės būti malonūs, būkite savimi!", Thomas D'ansembourg. Knygoje nagrinėjama labai aktuali problema - bendravimas, jei dar tiksliau - nesugebėjimas bendrauti, nenoras bendrauti, nesugebėjimas suprasti kitą žmogų, noras žmones šablonizuoti, slopinti tapatumą ir iš to kylančias problemas. 

Čia pirmas mano įrašas apie perskaitytą knygą, gal dėl to, kad ją skaitant teko pagalvoti apie daugelį iš jūsų - mano pažįstamų, ir įžvelgti tiek savo, tiek jūsų problemas, trukdančias mums bendrauti, susikalbėti, būti taikesniais, geresniais, gebančiais suprasti.

Autorius pabaigoje pateikia mintį, kad reikia jau mokykloje šalia visų kitų disciplinų mokyti bendravimo tarp žmonių, tarp draugų, tarp sutuoktinių, tarp tėvų ir vaikų ir kai pagalvoji, to tikrai trūksta.

Daug nenoriu plėstis, bet rekomenduoju perskaityti šią knygą visiems, kurie nori išmokti bendrauti, geriau pažinti save ir kitus, būti ne suvaidintu personažu, bet tikruoju savimi.

p.s. pateiksiu kelias citatas, kurios man patiko. Jei neskaitysite, gal privers susimąstyti.

"Mes visi esame susiję. Visos žmonijos ateitis priklauso nuo kiekvieno žmogaus ryšio su kitais. Dar niekada nebuvome taip priklausomi vieni nuo kitų. Bes mes to nesuprantame. Žmogui nepavyksta tapti būtybe, apdovanota užuojauta, jis neįgalus padėti kitam. Jei neatsikratysime požiūrio, kuris reikalauja, kad laikytume savo kaimyną pirmuoju priešu, jei ir toliau kurstysime kerštą ir neapykantą, teršime mūsų pasaulį ir mūsų mintis, vadinasi nieko neišmokome iš didžiųjų mokytojų - nei iš Jėzaus, nei iš Budos, nei iš Mozės. Ir jei neištaisysime šių Pavlovo refleksų, nepajėgsime pasipriešinti šiai epochai, kurioje žmonija vis labiau niršta ir vis labiau eksploatuoja, užkariauja, toleruoja tironiją. Kaupti kuo daugiau, nesirūpinant, kas bus paskui. Ir gyventi sąskaita tų, kurie neturi nei prieglobsčio, nei resursų... Reikia dalytis su tais, kurie į mus nepanašūs, nes jų skirtingumas mus praturtina. Reikia gerbti tai, kas kituose yra unikalu." - Yehudi Menuhin

Stebėkite įprastus pokalbius prie stalo, viešumoje, darbe, priėmimuose. Retai kada iš tiesų klausomės: mes veikiau mandagiai laukiame savo eilės kalbėti, rinkdami savo žodžius. Tai vienas paskui kitą einantys monologai. Nėra susitikimo, o tai paaiškina, kodėl yra tiek mažai duodančių peno, skatinančių, suteikiančių energijos pokalbių: mes iš tiesų nekalbame ir iš tiesių nesiklausome. Mes prasilenkiame. Mes nesusitinkame.

Žmonės liovėsi kalbėjęsi, namuose atsiskyrę aptvarais ir sienomis ėmė "kalbėti apie kitus",  užuot šnekėjęsi vienas su kitu. Ėmė kilti nesantaika, ginčai ir nesutarimai.

Išmokome atitikti kitų lūkesčius, stengtis dėl jų ir tikimės, kad beveik neišvengiamai atitiks mūsų lūkesčius ir stengsis dėl mūsų. Taigi šitaip išmokstame mylėti kitus ne tokius, kokie jie yra, bet tokius kokius viliamės juos būsiant.

Dažnai išgyvename kito skirtingumą kaip grėsmę: "Jei kitas yra kitoks, aš tikriausiai turėsiu pasikeisti, prisitaikyti, tapti tokiu kaip jis tikisi, turėsiu liautis buvęs tuo, kuo manausi esąs." Šis vidinis nesaugumo jausmas gali būti toks stiprus, kad pasireiškia rasizmu, ortodoksija, antisemitizmu ar homofobija, bet dažniausiai jis pasireiškia teisimu, kritika, priekaištais, įtarimais.

Žmona nėra mano švelnumo poreikio išmetamasis vamzdis, ji nėra mano pusė, kuri ateina manęs paguosti, kad esu tik pusė, ji nėra begalinės motinos meilė, kurios man būtų trūkę, projekcija. Ji yra ji, visuma, kartu moteris, žmona ir motina. Mes nenorime žaidimo, net ir idealiai suderinto, mes norime tikro ryšio tarp laisvų ir atsakingų žmonių. Aš matau, jog tai, kad išreiškiame savo poreikius nurodydami lūkesčius kito atžvilgiu, mums, viena vertus, atveria visą sprendimų potencialą, o kita vertus abiem garantuoja laisvės erdvę, tai yra galimybę pasakyti: "Aš suvokiu tavo poreikį, bet turiu ir kitą, ką darysime, kad liktume patenkinti abu ir kad tavasis nepadarytų žalos manajam, o manasis tavajam?" 

ŠI LAISVĖ PADARO ĮMANOMĄ SUSITIKIMĄ.